– Kas turi mokėti valstybinę kalbą?
Valstybinę kalbą turi mokėti valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų vadovai, taip pat tarnautojai ir pareigūnai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai. Pasitaiko, kad vadovai savaip interpretuoja minėtą Vyriausybės nutarimą ir kartais nepagrįstai reikalauja išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Pati žemiausia – 1-oji kategorija taikoma tik tiems aptarnavimo, gamybos ir kitų sričių darbuotojams, kuriems darbo reikalais tenka nuolat bendrauti su visuomene, pildyti paprasčiausius tipinius dokumentus (eiliniai valdybų, kontorų, pašto, banko ir kiti tarnautojai, žemesnysis medicinos personalas, padavėjai, pardavėjai ir pan.) ir suprasti sakytinę kalbą ir rašytinį tekstą maždaug iš 800 žodžių, gebėti naudotis pareigų teorijos minimumu. Taigi iš valytojų, kūrikų ar krovikų nereikėtų reikalauti, kad jie išlaikytų valstybinės kalbos egzaminą.
– Kam nereikia laikyti valstybinės kalbos mokėjimo egzamino?
Vadovaujantis Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų ir jų taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1688, 7 ir 8 punktais, valstybinės kalbos mokėjimo egzamino nereikia laikyti asmenims:
- įgijusiems pagrindinį, vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą lietuvių kalba;
- įgijusiems Lietuvos Respublikoje vidurinį išsilavinimą nelietuvių mokomąja kalba 1991 metais ar vėliau;
- baigusiems užsienyje veikiančias lietuviškas gimnazijas arba vidurines mokyklas;
- išlaikiusiems mokyklinį (valstybinį) gimtosios arba valstybinės lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Visi aukščiau minėti asmenys yra laikomi įgijusiais trečiąją valstybinės kalbos mokėjimo kategoriją.
Asmenims, baigusiems pagrindinio profesinio mokymo įstaigų II pakopos grupes nelietuvių mokomąja kalba, taip pat nereikia laikyti valstybinės kalbos mokėjimo egzamino, jei jų pareigybėms nėra taikoma trečioji valstybinės kalbos mokėjimo kategorija, nes vadovaujantis minėtu nutarimu jie yra laikomi įgijusiais antrąją valstybinės kalbos mokėjimo kategoriją.
Konkrečioms pareigybėms taikomos kategorijos yra nustatomos vadovaujantis minėto nutarimo 4–6 punktais.
– Kaip sužinoti, kokia kategorija taikoma pareigybei?
Pirmoji valstybinės kalbos mokėjimo kategorija taikoma paslaugų teikimo, gamybos, prekybos, transporto ir kitų sričių darbuotojams, jeigu jie darbo reikalais turi bendrauti su asmenimis ir (ar) pildyti tipinių dokumentų formas (vairuotojai, rūbininkai, padavėjai, pardavėjai ir kiti prekybos darbuotojai, kiti ūkines ar technines funkcijas atliekantys darbuotojai ir panašiai).
Antroji valstybinės kalbos mokėjimo kategorija taikoma švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir kitų sričių darbuotojams, valstybės tarnautojams, kurių pareigybės priskirtos B ir C lygiams, jeigu jie darbo reikalais turi nuolat bendrauti su asmenimis ir (ar) pildyti tipinių dokumentų formas (išskyrus mokytojus, ugdančius valstybine kalba).
Trečioji valstybinės kalbos mokėjimo kategorija taikoma valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovams, pareigūnams, valstybės tarnautojams, kurių pareigybės priskirtos A lygiui, valstybine kalba ugdantiems mokytojams, aviacijos specialistams, užtikrinantiems skrydžių saugą (skrydžių vadovams ir orlaivių įguloms), jūrų ir vidaus vandenų transporto specialistams, atsakingiems už krovinių ar keleivių ir bagažo vežimą (laivų, vežančių keleivius ir (ar) krovinius į (iš) Lietuvos Respublikos jūrų uostus (uostų), kapitonams arba bent vienam iš tokių laivų kapitonų padėjėjų, uostų kapitonams, locmanams), ir panašiai.
