VISAGINO SAVIVALDA
Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vietos savivaldos pirmoji kadencija prasidėjo 1990 m. balandžio pradžioje. Tuo metu Sniečkaus energetikų gyvenvietė priklausė Ignalinos rajonui ir savo atstovus rinko į Ignalinos rajono savivaldybės tarybą. Energetikų gyvenvietės žmonės dar rinko žemesnės pakopos gyvenvietės tarybą, kuri 1991 metais dėl nesuderinamos su Lietuvos Respublikos įstatymais veiklos buvo paleista ir gyvenvietėje įvestas tiesioginis valdymas, skiriant Vyriausybės įgaliotinį. Jo administracijoje dirbo keli specialistai, tvarkantys buhalteriją ir finansus, socialinius, civilinės metrikacijos, karinės įskaitos ir pasų režimo reikalus.
1992 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, atsižvelgiant į Ignalinos rajono tarybos pasiūlymą dėl Visagino kaimo pavadinimo grąžinimo, pakeistas Sniečkaus gyvenvietės pavadinimas į Visagino gyvenvietę. Visaginiečiai ir jiems atstovaujantis Seimo narys Petras Papovas aktyviai siekė įteisinti Visagino savarankiškumą. Po ilgų diskusijų 1994 m. liepos 19 d. Visagino gyvenvietei buvo suteiktas miesto statusas. Tiesioginis Vyriausybės valdymas tęsėsi iki 1995 metų pavasario, kada įvyko nauji savivaldybių tarybų rinkimai.
Ignalinos savivaldoje nuo 1995 m. balandžio mėnesio darbą antros kadencijos rajono taryba pradėjo be Visagino miesto atstovų, nes Visagino miestas tapo atskira savivaldybe, tik atominė elektrinė iki 2003 metų priklausė Ignalinos rajonui. Savivaldos įgyvendinimo pradžia Visagine ir Ignalinos rajone politine prasme buvo gana komplikuota.
Pirmoji Visagino miesto savivaldybės taryba į posėdį susirinko 1995 m. balandžio 12 d., kuriame Visagino miesto meru išrinktas Vladimiras Ščiurovas. Pradėta formuoti savivaldybės administracija, administratoriumi tapo Andžejus Pupinis. Pradėta kurti miesto simbolika. Pirmoji Visagino miesto taryba buvo išrinkta dvejiems metams. Tarybai teko nemažai mokytis einant ieškojimų, bandymų keliu. Ne viskas pavyko, nebuvo išspręsti savivaldybės teritorijos, valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo savivaldybėje bei kiti klausimai. Palaipsniui jauniausias Lietuvos miestas perprato laisvos šalies demokratines vertybes ir žingsnis po žingsnio ėjo numatytomis kryptimis.
Visagino miesto savivaldybės antrosios kadencijos taryba buvo išrinkta trejiems metams – nuo 1997-ųjų balandžio 4 d. iki 2000-ųjų balandžio 6 d. Ją dar galima vadinti paskutiniąja Visagino miesto taryba, nes jau trečiaisiais kadencijos metais plėtėsi Visagino savivaldybės teritorija ir keitėsi Visagino miesto savivaldybės pavadinimas į Visagino savivaldybę. Antrosios kadencijos tarybai teko sunkūs išbandymai: 2000 metais buvo ruošiamasi priimti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo įstatymą. Nepaprastomis sąlygomis reikėjo įtvirtinti vietos savivaldą. Pirmą kartą per kadenciją dirbo du merai – mirusį merą Vladimirą Ščiurovą nuo 1999 m. balandžio 15 dienos pakeitė naujai išrinktas meras Antanas Ivanauskas. Vieno tarybos nario pasakymu, tai buvo ieškančioji ir kuriančioji taryba, įtvirtinusi ir plėtusi Visagino savivaldą.
Trečiojoje kadencijoje meru buvo išrinktas Vytautas Račkauskas. Trečiasis Visagino savivaldybės meras Vytautas Račkauskas šias pareigas ėjo iki 2011-ųjų metų balandžio 14 dienos. Jo vadovavimo laikotarpiu keitėsi pavaduotojai: III kadencijoje buvo Danutė Prišmantienė, IV – Dalia Štraupaitė; V – vicemerės buvo Dalia Štraupaitė ir Vladislava Abramonienė (visuomeniniais pagrindais). Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas toliau ėjo Andžejus Pupinis, nuo 2007-ųjų metų liepos 2 dienos – Alikas Milko. Mėnesiu vėliau direktoriaus pavaduotoja pradėjo dirbti Jūratė Tamonienė.
2011 m. vasario 27 d. įvyko nauji vietos savivaldos rinkimai. Visagino savivaldos istorijoje tarybos nariai pirmą kartą prisiekė Lietuvos Respublikai. Pirmojo tarybos posėdžio metu savivaldybės mere buvo išrinkta Dalia Štraupaitė, kuri tapo pirmąja mere moterimi visoje Utenos apskrityje. Taryba mero pavaduotoja paskyrė Eleną Čekienę, o Virginijų Andrių Bukauską – administracijos direktoriumi. Jo pavaduotoju tapo Vytautas Šlaustas.
2015 m. vasario mėn. įvyko nauji vietos savivaldos rinkimai. Šį kartą savivaldybės merą rinko gyventojai, buvo išrinkta Dalia Štraupaitė. Taryba mero pavaduotoja paskyrė Tamarą Gaivoronskają (vėliau – Zinaidą Tresnickają), o Sergejų Mickevičių – administracijos direktoriumi. Jo pavaduotoju tapo Sigitas Šiupšinskas (vėliau – Aušra Andrijauskienė).
2019 m. vasario mėn. Visagino savivaldybės meru išrinktas Erlandus Galaguz. Tarybos sprendimu mero pavaduotoja buvo paskirta Aleksandra Grigienė, administracijos direktoriumi – Virginijus Andrius Bukauskas, direktoriaus pavaduotoja – Julija Svidėnienė.
Per nepriklausomybės laikotarpį susiformavo gražus vietos politikų būrelis, neįkainojamu darbo patyrimu praturtinęs vietos savivaldą. Savivaldybės tarybos sekretoriumi nuo pareigybės įsteigimo iki šeštosios kadencijos dirbo dr. Algirdas Kavaliauskas, šeštojoje ir aštuntoje – Artūras Pimpė.
Būdamas savivaldos formavimosi ir jos vystymosi sūkuryje, Algirdas Kavaliauskas daugelį metų kruopščiai rinko medžiagą ir 2011 metais išleido monografiją „Visagino savivalda (1975–2011)“, kurioje pateikiama jau retai minima medžiaga apie tuometinio Sniečkaus vietinės valdžios vykdomojo komiteto darbą nuo 1975 metais iki Visagino savivaldos sukūrimo, išsaugotos žinios apie tuomet dirbusius žmones, jų politines nuostatas. Knygos išliekamąją vertę turi užfiksuota detali visų kadencijų savivaldos tarybų personalinė sudėtis ir tarybų darbo analizė, bendruomenės atsiminimai, nuomonės.
Būtina pabrėžti, kad savivalda – tai ne vien savivaldybės institucijų veikla, o ir visų gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius reikalus, priimant sprendimus.
Visagino savivaldybės tarybos kadencijos:
Merai:
Mero pavaduotojai:
Administracijos direktoriai:
- Andžejus Pupinis (1995–2007)
- Alikas Milko (2007–2011), Lietuvos liberalų sąjūdis
- Virginijus Andrius Bukauskas (2011–2015), Darbo partija
- Sergej Mickevič (2015–2019), Lietuvos socialdemokratų partija
- Virginijus Andrius Bukauskas (2019), Lietuvos socialdemokratų partija
- Virginijus Andrius Bukauskas (2023), Lietuvos socialdemokratų partija
Administracijos direktoriaus pavaduotojai:
- Jūratė Tamonienė (2007–2011)
- Vytautas Šlaustas (2011–2015) Lietuvos liberalų sąjunga
- Sigitas Šiupšinskas (2015–2017) Lietuvos liberalų sąjunga
- Aušra Andrijauskienė (2017–2019)
- Julija Svidėnienė (2019), Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Krikščioniškų šeimų sąjunga“
VISAGINAS
Visaginas – vienas iš labiausiai į Lietuvos rytus nutolusių miestų, esantis Utenos apskrities teritorijoje, tai Visagino savivaldybės centras. Visagino plotas – 896 ha. Visagino savivaldybės teritorijoje išsidėstęs urbanistinis energetinis kompleksas, kurį sudaro atominė elektrinė, harmoningai įsiliejantys į peizažą miesto gyvenamieji rajonai su išplėtota infrastruktūra ir priemiestine pramonine zona. Visaginas – vienas iš dailiausių Lietuvos miestų; jis išsiskiria šiuolaikiška ir originalia architektūra, drąsiais architektūriniais sprendimais, puikai derančiais su gražiausiu kraštovaizdžiu, išsaugota gamta ir natūraliu landšaftu.
Visaginas – jauniausias Lietuvos miestas, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1975 m. ir labiausiai žinomas dėl netoli esančios Ignalinos atominės jėgainės, pradėtos statyti 1978 m. Praeityje Visagino apylinkės – tai sėlių genčių gyventos žemės. Dabartinėje Visagino teritorijoje anksčiau buvo tik keli kaimai (Paliaudanės, Visagino). Pradėjus Ignalinos AE statybas, pradėti kurti ir naujo miesto planai. Visagino statybos suprojektuotos nuo gėlės kylančio drugelio išskleistų sparnų, apglėbiančių ežero mėlį, formos. Iš viršaus Visaginas iš tikrųjų panašus į drugelį, tiesa, be vieno „sparno“ – jį turėjo pastatyti kartu su trečiu IAE bloku. Tačiau dalis suplanuoto miesto taip ir liko nepastatyta. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trečio bloko statybos buvo sustabdytos, o vėliau ir visai nutrauktos. Tačiau dabartiniai miesto gyventojai tiki miesto ateitimi ir planuoja, kad nebaigtas miesto „drugelio antras sparnas“ bus pastatytas ateityje.
Atgavus nepriklausomybę buvo įkurta Visagino savivaldybė, suteiktos miesto teisės. 1992 m. rugsėjo 22 d. LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu miestui suteiktas Visagino pavadinimas – toks pavadinimas buvo vieno iš kaimų, stovėjusių šioje vietoje iki juos griaunant ir statant miestą. Egzistuoja versija, kad pavadinimas yra kilęs nuo frazės „visi ginasi“.
1996 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Visagino miesto herbas. Herbinio skydo mėlyname fone pavaizduota sidabrinė gervė, heraldikoje reiškianti atsargumą, budrumą, kas ir turi būti būdinga atominį galiūną aptarnaujančių žmonių miestui. Herbo pagrindu buvo sukurta Visagino miesto vėliava.
Pažymėtina miesto kolorito ir peizažo harmonija, Visagino apylinkės palankios pažintiniam turizmui. Miestas įsikūręs pušyne, ant vaizdingo didžiausio savivaldybės teritorijoje Visagino ežero (220,4 ha ploto) kranto; ežeras apsuptas miškų, papuoštas nedidelėmis salelėmis, kurias galima aplankyti išsinuomojus valtį ar vandens dviračius. Aplink Visaginą gausu kitų įvairaus dydžio žuvingų ežerų ir ežerėlių, kurių vaizdingose pakrantėse įrengta daug poilsiaviečių, ugniakurų iškyloms (iš viso 13 ežerų). Vasarą dauguma visaginiečių uogauja, grybauja aplinkiniuose miškuose, žvejoja ir ilsisi ant vaizdingų ežerų krantų.
Lankytinos miesto vietos – paminklinis miesto akmuo, Ignalinos atominės elektrinės informacijos centras, akvariumų salonas, „Verdenės“ gimnazijos etnografijos muziejus, antrojo pasaulinio karo aukų kapas, Šv. apaštalo Pauliaus parapijos bažnyčia, stačiatikių parapijos Šv. Panteleimono cerkvė, stačiatikių parapijos Jono Krikštytojo gimimo cerkvė ir kt.
Visagine gyvenantys žmonės – tai didžiausia miesto vertybė. Kitų Lietuvos miestų kontekste Visaginas išsiskiria savo daugiatautiškumu (mieste gyvena daugiau 43 tautybių žmonės: lietuviai, rusai, latviai, ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai, armėnai, totoriai ir kt.). Visagine gyvena dauguma viso Ignalinos AE regiono (Ignalinos, Zarasų rajonų ir Visagino savivaldybės) tautinių mažumų atstovų, todėl Visaginas laikomas šio regiono tautinių mažumų traukos centru. Tai grindžia ir miesto tautinių mažumų visuomeninių organizacijų veiklą, kurios didžiulį dėmesį skiria etninės istorijos, kultūros, tradicijų, tautinių švenčių puoselėjimui ir išsaugojimui, tautinio taikomojo meno populiarinimui (tarp jų Visagino armėnų, ukrainiečių draugijos, totorių, vokiečių, rusų bendrijos, baltarusių kultūros centras „Krok“, lenkų sąjungos Visagino skyrius, mėgėjų meno kolektyvai). Kasmet vyksta nemažai tautinių švenčių: totorių „Sabantuj“, uzbekų plovo šventė, rusų, ukrainiečių, baltarusių kultūros dienos ir kt. Ryšius su etninėmis tėvynėmis skatina Tarptautinis tautinių kultūrų festivalis „Rudeninės“. Mėgsta visaginiečiai paminėti ir Jonines, Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Sėkmines. Šioms šventėms skirtuose renginiuose susipynė įvairių mieste gyvenančių tautų kultūrinės tradicijos, papročiai. Kai kurias kalendorines šventes visaginiečiai švenčia kelis kartus: pagal katalikų kalendorių, kiek vėliau – pagal stačiatikių tradiciją ir pan.
Visagine formuojasi ir kitos kultūrinės tradicijos: rugpjūčio pradžioje vyksta miesto šventė, kurios metu miestelėnai ir svečiai turi galimybę pristatyti savo rankdarbius, kitus meno dirbinius, kūrybą. Be savų kūrėjų, saviveiklininkų, į miestą su malonumu atvyksta ir šalies muzikos žvaigždės.
Jau seniai tradiciniu tapo ir vasaros pabaigoje vykstantis Tarptautinis kantri muzikos festivalis „Visagino country“. 1991 m. kovo 20 d. galima laikyti festivalio “Visagino country” gimimo diena. Tą dieną buvo nuspręsta, kad toks festivalis reikalingas ir pradėta jį organizuoti. Festivalio steigėjais laikomi 4 asmenys – tai Virgis Stakėnas, žinomas kantristas, kuriam pirmam į galvą šovė mintis organizuoti kantri muzikos festivalį, Edmundas Žalpys, 1991 m. dirbęs Kultūros ministerijoje, ir Sigitas Morkūnas, tos pačios ministerijos darbuotojas. Be jų pritarimo ir pagalbos tuo metu suorganizuoti festivalio būtų nepavykę. Ketvirtas žmogus – Festivalio prezidentė Elena Čekienė. Per tuos metus muzikantai beveik iš visos Europos šalių, iš JAV ir Kanados, Naujosios Zelandijos, Australijos aplankė mūsų festivalį. Jame žibėjo ir pasaulinio garso, ir mažiau žinomos kantri muzikos žvaigždės. Bet juk ne tai svarbiausia, – svarbiausia, kad festivalis gyvuoja, kad laisva prerijų dvasia apninka Visaginą rugpjūčio mėnesį ir dvi dienas ir naktis Visaginas tampa kantri muzikos sostine, lietuviškuoju Vudstoku. Be pagrindinių didžiųjų koncertų, žiūrovų jau eilę metų laukia daug kitų su festivaliu susijusių renginių: vaikų ir jaunimo dienos projektas „Kantri viltys“, kantri giesmės bažnyčioje, foto paroda „Visagino country“ akimirkos“, linijinių šokių pamokos ir daug kitų, kasmet vis kitų renginių. Šiuo metu festivalis gal galėtų pretenduoti į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip vienintelis festivalis Lietuvoje, prasidėjęs kartu su Nepriklausomybe ir tebevykstantis iki dabar.
Nuo 2006 m. spalio mėn. kasmet rganizuojamas Tarptautinis monospektaklių festivalis „Atspindys“, kuriame noriai dalyvauja garsūs ne tik šalies, bet ir užsienio aktoriai (Rusijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Makedonijos, Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos, Meksikos ir kitų). Festivalis tapo ypač populiarus tarp miestiečių bei regiono gyventojų.
Visagino švietimo sistema aprėpia beveik visus Lietuvos švietimo sistemos komponentus (išskyrus aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas). Visagino švietimo įstaigos atspindi jo kalbinę sudėtį. Mieste veikia 2 gimnazijos (1 rusų ir 1 lietuvių mokomąja kalba), 2 progimnazijos (rusų mokomąja kalba) ir viena pagrindinė mokykla (lietuvių mokomąja kalba), 5 vaikų lopšeliai-darželiai (du iš jų lietuvių ugdomąja kalba), 2 dvikalbės neformaliojo švietimo įstaigos (Česlovo Sasnausko menų mokykla ir Kūrybos namai), Technologijos ir verslo profesinio mokymo centras. Sportininkus ugdo Visagino sporto centras. Sporto aptarnavimo paslaugas teikia Rekreacijos paslaugų centras, be to, veikia daugybė sporto klubų ir organizacijų.
Sportas Visagine užima ypatingą vietą. Labai populiari mieste akrobatika. Tarp akrobatikos trenerių auklėtinių – Europos ir pasaulio čempionai bei prizininkai. Jie sudaro Lietuvos rinktinės branduolį. Nemažai pasiekimų yra ir tarp kitų sporto šakų gerbėjų (slidinėjimas, graikų-romėnų imtynės, baidarių ir kanojų irklavimas, futbolas, krepšinis, lengvoji atletika, biatlonas, sportiniai šokiai). Sporto centro auklėtiniai atstovauja nacionalinei rinktinei įvairių sporto šakų pasaulio, Europos pirmenybėse ir kt. Nemažai aukštų pasiekimų futbolo, sportinės aerobikos, graikų-romėnų imtinių sporto šakų srityse. Visaginas didžiuojasi irklavimo pasaulio čempionais.
Visagino mokiniams sudarytos puikios sąlygos popamokiniam užimtumui. Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykla – kultūros tradicijų puoselėjimo, meninių ieškojimų erdvė, atvira visų tautybių muzikos mėgėjams. Ją lanko apie 500 jaunųjų miesto muzikantų ir dainorėlių. Mokykla garsėja chorinės muzikos tradicijomis, joje skamba įvairių styginių, pučiamųjų, klavišinių instrumentų garsai. Ši įstaiga savo pasiekimais garsėja ne tik mieste, šalyje, bet ir už jos ribų. Mokyklos auklėtiniai yra respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai ir diplomantai. Mokyklos pedagogai ir mokiniai aktyviai dalyvauja koncertinėje veikloje.
Visagino vaikų kūrybos namai vykdo vaikų ir jaunimo neformalųjį švietimą pagal kryptingo užimtumo, bendravimo ir tikslinio menų ugdymo programas (techninės kūrybos, amatų, meno, šokio, teatro, kalbų, kompiuterinio raštingumo, integruoto, ekologinio, pilietinio, socialinio ugdymo ir kitose srityse). Iš viso veikia apie 40 įvairių būrelių, klubų, kursų, studijų bei Meno mokykla; įstaigoje kasmet užsiiminėja apie 1000 miesto vaikų. Vaikų kūrybos namų auklėtiniai respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose yra tapę laureatais ir diplomantais. Įstaiga aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje, PHARE, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų ir kt. tarptautinio ir ES lygio programose; aktyviai vykdo miesto, regiono ir tarptautinio lygmens koncertus, parodas, konkursus, festivalius, akcijas ir kitus renginius, kultūrinius mainus, vaikų socializacijos programas.
Visaginas – miestas, kuris nepalieka abejingo nė vieno jį aplankiusio žmogaus. Vieni juo žavisi, kiti stebisi, tretiems – tai dar neišnaudotų galimybių vieta.
IGNALINOS ATOMINĖ ELEKTRINĖ
1974 m. prasidėjo parengiamieji Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybos darbai. Tuo metu galingiausia pasaulyje Ignalinos AE buvo statoma ne tik Lietuvos, bet ir buvusios Sovietų Sąjungos vientisos Šiaurės-Vakarų energetikos sistemos poreikiams patenkinti.
Po metų būsimos Sniečkaus (dabar Visaginas) gyvenvietės vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo. 1978 m. kovą pradėti ir rugsėjį užbaigti pirmojo IAE energetinio bloko statybos žemės darbai. Metų pabaigoje statybose dirbo 5067 žmonės.
1979 m. balandžio 17 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą, suteikiantį „žalią šviesą“ Ignalinos AE statybai. Tuo pat metu baigtas nulinis ciklas statant pirmąjį bloką (pamatų gylis – 7m). Gruodžio 12 d. SSRS vidutinės mašinų pramonės ministro įsakymu 10 Sąjungos ministerijų ir 45 gamyklos turėjo užtikrinti, kad 1982 metais pradėtų veikti pirmasis blokas.
Tuo pat metu jau vyko ir antrojo bloko statyba – 1980 m. rugsėjį buvo baigti žemės darbai. Darbai vyko sparčiai, nuolat augo dirbančių statyboje žmonių skaičius. 1982 m. Ignalinos AE statybose dirbo 11 286 žmonės. Pirmasis blokas buvo pradėtas eksploatuoti 1983 m. gruodžio 31 d.
Prasidėjo trečiojo bloko statyba. Eksploatuojant pirmąjį AE bloką ir kitų blokų statybose dirbo 13 573 žmonės. 1986 m. buvo užbaigti antrojo reaktoriaus montavimo darbai, tais pačiais metais buvo numatyta jo eksploatacijos pradžia. Tačiau dėl 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, taip pat turinčioje RBMK tipo reaktorius, IAE antrojo bloko eksploatavimo pradžia buvo nukelta. Blokas pradėjo dirbti 1987 m. rugpjūčio 31 d. Tuo metu jau buvo atlikta apie 60 proc. trečiojo bloko statybos darbų, tačiau po Černobylio avarijos, LSSR vyriausybė kreipėsi į SSRS vyriausybę, ir Ignalinos AE trečiojo bloko statyba buvo užkonservuota, o 1989 m. visiškai sustabdyta.
Per visą jėgainės egzistavimo laikotarpį jai vadovavo 5 generaliniai direktoriai: Konstantinas Zacharovas (1976-05-25–1983-03-10); Nikolajus Lukoninas (1983-03-10–1986-07-29); Anatolijus Chromčenka (1986-07-29–1991-09-02); Viktoras Ševaldinas (1991-11-06–2010-03-03); 2010 m. kovo – Osvaldas Čiukšys, 2011 m. gegužės – Žilvinas Jurkšus, 2012 m. – Darius Janulevičius, nuo 2018 m. – Audrius Kamienas.
Valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė, galutinai sustabdžius 2004 m. pirmąjį reaktorių ir 2009 m. – antrąjį, vykdo Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbus, apimančius IAE būtinų sistemų, užtikrinančių branduolinę, radiacinę, priešgaisrinę, fizinę saugą, eksploatavimą, panaudoto branduolinio kuro iškrovimą iš energetinių blokų ir pervežimą saugoti į laikinąją panaudoto branduolinio kuro saugyklą, įrangos ir pastatų dezaktyvavimą ir išmontavimą, radioaktyviųjų atliekų apdorojimą ir saugojimą. Pabaigti IAE eksploatavimo nutraukimo darbus planuojama 2038 m.
Plačiau https://www.iae.lt
