Unikali Jolantos Žalalienės tapybos darbų paroda „Procesai“ – meninis entografinės tekstilės tyrimas

Tai du tapybos darbų ciklai: „Procesai“ ir „Atbrizgai“, bei keletas atskirų darbų, kuriuos jungia paralelinės meninio tyrimo temos, susijusios su lietuviška etnografine tekstile. Paveikslų vaizduose – asmeniniai dabarties suvokimai ir tikslas – atverti lovatiesių (kitaip vadinamų tarmišku žodžiu “marškomis“) koduojamas vertes.

Tapybos darbų cikle „Procesai“, J. Žalalienė kuria pasakojimus apie audinius vaizduodama dėmes ir skyles, karpymą, deginimą, irimą, korėjimą, blukimą, dūlėjimą – senėjimo procesus. Juose laikinumas susipina su kultūrine praeitimi, simboliais, audėjos amatu, bendravimo tradicijomis, bei šiuolaikinių žmonių požiūriu į šį kultūrinį palikimą. Čia koduojama raštų kalba – simbolinė vertė. Todėl autorė nedrįsta keisti jų simbolių, lovatiesių spalvų kolorito, kūryboje audinių savybės byloja apie moters kasdienybę praeityje, jos ryšį su namais, raštas yra atpažįstamas kaip kultūrinė etnografinė savastis. Paveikslų pavadinimuose dailininkė neretai žodžius rašo tarmiška kalba, taip, kaip kalbėjo jos senelė, kurią ji vadino babute. O ji – audėja, Julija Petronienė, gyvenusi Antaliežių kaime, Molėtų rajone.

Iš senelės žodyno gimė kitas tapybos darbų ciklas „Atbrizgai“. Jie reiškia atsilaisvinusius lovatiesių ataudų ir metmenų siūlus. Šiuose darbuose vaizdą kuria reljefiškos detalės, gyvasties įgaunančios sukibdamos siūlų pluoštais, arba atvirkščiai, išsilaisvindamos. Turėdama tautinio kostiumo detalių siuvinėjimo patirties, pasirinktame raiškos būde J. Žalalienė įžvelgia naujas vaizdo paieškos galimybes. Dygsniavimas, yra maloniai meditatyvus, taip, kaip linija ir siūlo žymė jai reiškia tą patį. Autorė nenori skubėti, todėl sluoksniuoti ir siuvinėti iki reikalingo reljefiškumo prireikia vis daugiau laiko. Diktuojant intuicijai, tikrumo nuojautai, kūrėja siekia išlaikyti asmeninį ryšį su medžiaga.