Eldoradas Butrimas
Specialiai iš Kijevo
„Kartą nuvežus paramą į pafrontę vos kelis šimtus metrų nuo mūsų atskrido priešo raketa S-300 ir saugodamiesi skeveldrų ant žemės sukritome ne tik mes, bet ir kariai; po mėnesio tačiau kita tokia raketa nebeklydo ir pataikė tiesiai į minėto padalinio nakvynės vietą, užmušdama daug vaikinų, su kuriais buvome susibičiuliavę“ - su neslepiamu apmaudu pasakė Mykola Lisenka.
Su šiuo 53 metų Kijevo pučiamųjų orkestro dirigentu susipažinome pereitą vasarą, o paskutinį kartą bendravome telefonu prieš keletą dienų, kai šis Lenkijos keliais iš Vokietijos į Ukrainą vežė paramą kariams ir buvo trumpam sustojęs poilsiui.
Į klausimą, kodėl rizikuoja važiuodamas į frontą dirigentas pasakė neįstengiantis atsakyti net pats sau. M.Lisenka net keliolika metų buvo vienintelis dirigentas Ukrainoje, dirbęs tuo pačiu ir diakonu - šventiko padėjėju pravoslavų cerkvėje bei skaitęs pamokslus tikintiesiems.
Tiesa, pastaruoju metu dėl asmeninių priežasčių dirigentas sustabdė savo veiklą cerkvėje. Vyriškis užtat tvirtai yra įsitikinęs, jog vykdamas į frontą diakono įžadams nenusikalsta, nes karo nepropaguoja. Pagalbą tėvynę ginantiems kariams M.Lisenka laiko savo ir kiekvieno patriotiško ukrainiečio pareiga.
Per asmeninį paramos fondą bei socialinius tinklus daugiausia lėšų M.Lisenka surenka Leipcigo mieste Vokietijoje. Ten karui prasidėjus atvykti stažuotei jį pakvietė vietos konservatorija, tuo pagerbdama šio proprosenelį, garsų savo studentą, kompozitorių Mykolą Lisenką.
Pastarojo nuotrauka kabo Leipcigo konservatorijos hole, o Kijevo konservatorija yra pavadinta jo vardu, taip, kaip ir daugybė gatvių bei aikščių visoje Ukrainoje. Mat 1842-1912 metais gyvenęs M.Lisenka išsižadėjo šeimoje vartotos prancūzų bei rusų kalbų, ėmė šnekėti bei studentams dėstyti ukrainietiškai, įkūrė pirmą muzikos mokyklą, o gausioje kūryboje aukštino vietinį folklorą bei muzikinį tautos palikimą.
Proproseneliui Leipcige prognozavo didelę europinę karjerą ir ragino likti, tačiau šis sugrįžo į tėvynę, ir tapo Ukrainos klasikinės muzikos „tėvu“.
„Mano proprosenelio kūrybą mėgęs garsus Rusijos kompozitorius Piotras Čaikovskis pasiūlė, kad šis Sankt Peterburge pastatytų savo operą „Tarasas Bulba“; proprosenelis iš pradžių sutiko, tačiau išgirdęs teatro vadovų prašymą tekstus perašyti rusiškai trenkė kumščiu į stalą ir pareiškė – mano Tarasas niekada neišsižadės gimtosios kalbos“ - didžiavosi dirigentas.
Pirmą maštabiško karo dieną M.Lisenka išvežė žmoną bei tris dukras iš sostinės į kaimą, kas vos nesibaigė didele tragedija. Po kelių dienų pažįstamas kariškis paskambino M.Lisenkai ir perspėjo, kad okupantai už valandos bus jų kaime, o užimtose gyvenvietėse žudo civilius bei prievartauja moteris.
Dirigentui pavyko laiku išsprukti iš kaimo ir žmoną Liubą bei dukras Mariją, Anastasiją bei Ariadną saugiai išgabenti į Leipcigą. Pats tačiau skubiai grįžo į Kijevą, kur su bičiuliais ėmė telkti paramą kariams.
Dirigento nuostabai, po kelių dienų į Kijevą grįžo ir vyriausia jo dukra, dvidešimtmetė Marija, nusprendusi laikinai nutraukti operinės režisūros studijas ir tapti karo medicinos instruktore.
Marija mokė į frontą vykstančius savanorius pirmos medicininės pagalbos pradmenų, ir su tokia misija vyko į įvairius miestus. Prieš tris mėnesius per karines pratybas mergina tačiau labai nesėkmingai susižeidė nugarą, ir dabar jos laukia sudėtinga operacija.
„Marija veržėsi į priekinę fronto liniją, tačiau ji yra aukšta ir stambi, kaip kad aš, todėl būtų lengvu taikiniu priešui; atkalbėjau nuo to, tačiau sunkią traumą patyrė pratybose – Dievo skirtas likimas yra nenuspėjamas“ - kalbėjo dirigentas.
„Rusų kompozitorių kūrinius iš orkestro repertuaro principingai išbraukiau dar 2014 metais, kai jie užėmė Krymą ir ėmė gvelbtis Donbasą; daugiau užtat įtraukiau patriotinių kūrinių, o neatskiriama repertuaro dalimi tapo ir proprosenelio sukurta „Malda už Ukrainą“ - pasakojo M.Lisenka.
Vyriškis spėja, jog ryžtą pačiam lankytis pafrontėje įtakoja ne tik rusiško carizmo metu proprosenelio demonstruotas patriotizmas, bet ir dar senesnių protėvių kazokiška narsa. Protėvis Jakovas dalyvavo Bogdano Chmelnitskio sukilimuose, o Jakovo sūnus Ivanas buvo vienas iš Černigovo ir Pereslavlio kazokų vadų, etmonas.
M.Lisenkos drąsą lankytis pafrontėje galimai įtakoja ir tai, kad jis baigė karinio profilio vidurinę mokyklą. „Mano tėvas Vitalijus, chorvedys bei Konservatorijos profesorius, nenorėjo, kad Kijeve lankyčiau proprosenelio vardo vidurinę muzikos mokyklą, ir pasiuntė į sustiprintos anglų kalbos įstaigą, kurioje tačiau buvo ir kelis kartus daugiau karinio parengimo pamokų“ - pasakojo dirigentas.
Ten M.Lisenka išmoko taikliai šaudyti ir greitai surinkinėti automatą, tačiau dėl patirtos kelio traumos vėliau buvo pripažintas netinkamu tarnybai. Užaugęs nereligingoje šeimoje į cerkvę dirigentas ėmė vaikščioti ieškodamas atsakymų į egzistencinius klausimus.
Bažnyčioje M.Lisenka susipažino su būsima žmona Liuba - anglų ir vokiečių kalbos vertėja. Cerkvėje jisai subūrė chorą, turėjo savo religinę radijo laidą, sakė pamokslus, įkūrė pagalbos sunkiai sergantiems vaikams fondą. Pastaruoju metu dirigentas neturi laiko nei cerkvės chorui nei pamokslams, nes visą laisvalaikį skiria paramai frontui.
Vaikystėje M.Lisenka su tėvais dažnai viešėdavo Vilniuje, kur gyvena mamos giminaičiai. Lietuva menininko biografijoje užima labai svarbią vietą visgi dėl kitos priežasties – čia jis pirmą kartą dirigavo orkestrui.
„Į koncertą Šiauliuose atsivežęs tėvas netikėtai pasakė – pastaruoju metu nekaip jaučiuosi, todėl paprašiau į afišas kaip dirigentą įrašyti tave“ - prisimena M.Lisenka. Vyriškis spėja, jog tai buvo gudri tėvo apgaulė, kuri tačiau jam tapo neįkainojama patirtimi ir paskata tobulėti.
Užsispyrimą padėti kariams dirigentui paskatino ir žinia, kad Vokietijoje gyvenantis ir šios šalies pilietybę turintis antros kartos pusbrolis Romanas Lisenko, Getingės simfoninio orkestro trombonistas, tarnavęs kariuomenėje, pusmečiui atvyko į Ukrainą ginti protėvių žemės. Be to, M.Lisenka sako privalantis keršyti ir už geriausio draugo Dimos Rybakovo žūtį.
Šis žurnalistas į frontą savanoriumi išvyko nemokėdamas net šaudyti. Kovodamas 24 brigadoje slapyvardžiu Reporteris Dima parodė tačiau tokį sumanumą, jog buvo paskirtas būrio vadu.
Žuvo Reporteris pereitą vasarą gelbėdamas pavaldinį ir našlaičiais palikdamas du savo vaikus. Per puolimą pamatęs, kad skeveldra sužeidė karį, D.Rybakovas puolė stabdyti šio kraujavimą, tačiau priešo dronas netrukus į juos abu paleido mirtiną granatą.
Dirigentas neslepia senai puoselėjantis planą proprosenelio kūrinių pagrindu sukurti roko simfoniją, mat anksčiau šešis metus vadovavo simfoniniam estrados orkestrui, kuris grojo ir jaunimo mėgiamą roko muziką.
„Po šio karo patirties jaučiu, kad simfonija bus kitokia, o ruošdamasis padėkos Lietuvai koncertams pagalvojau, kad į simfoniją reikės įtraukti ir lietuvišką dainą, nes jūsų tautos parama nusipelnė didžiulės padėkos ir įamžinimo“ - pokalbį užbaigė M.Lisenka.
Nuotraukos iš asmeninio M.Lisenkos archyvo.
Komentarai
{{msg}}