Tai atskira tema, kuria rugsėjo 29-ą, prieš pat Muzikos dieną aptarė Visagino viešosios bibliotekos komunikacijų salėje susirikusieji. Susipažinę su puikia leidinių apie roką paroda, kaukėmis „pasipuošę“ klausytojai rinkosi į komunikacijų salę. Nėra gyvenime srities apie kurią nebūtų straipsnių ar knygų. Įžangoje kalbėjome apie tai, kad jaunus atominės ir miesto statytojus į Lietuvą vykstančiuose vagonuose, o vėliau barakuose juos besiglaudžiančius, lydėjo aktyvumui nuteikianti roko muzika akomponuojant gitaroms. Kareivių – statytojų būstinėse rokas jau skambėjo grojant elektriniais muzikos instrumentais. Apie tai pasakojo ten (Ignalinos r. Kaniukai) tuo metu tarnavęs ir ansambliui bei visokioms diskotekoms vadovavęs ignalinietis Gintautas Juodagalvis. Patrauklieji „Bangos“ kultūros rūmai – angaras diskotekoms – organizavo pramogas, šokius, kurie praeitą dešimtmetį dar vyko, „Orbitoje“ repetavo rokeriai ir metalistai, drąsiai apie tai kalbėjo Selimdžanovas ir kompanija. Dar prieš dešimtmetį – kai niekur jau nevyko – Visagine vyko festivalis, konkursas „Rock atomic“ apie kurio organizavimo ypatumus ir renginyje įspūdžiais dalinosi dabartinis savivaldybės tarybos narys Aurimas Gudas. Akustinės muzikos festivalyje, kurį organizuodavo Europos informacijos centras, taip pat skambėjo rokas, muzikos savitumą demonstravo dabar Vokietijoje gyvenantis Vitalijus Bogdanovičius. Dar Muzikos akademijoje studijų nepradėjęs Edgaras Davidovičius stebuklingai tvariai ir aktyviai kinkavo galvą super metalo ritmu... Trumpai būtų taip. Kodėl sakau folklorinė? Pamenate, kalbėjome, kad iš gyvenimo negalima išbraukti lenkų romansų, kolūkinės muzikos. Patinka ar ne ji – buvo. Klaipėdoje vykęs muzikos festivalis pademonstravo daug tokių ir net profesionaliosios pokario kūrybos (pvz. „Skinsiu raudoną rožę“ ar „Stovi malūnas prie kelio“) virtusios tautos folkloru. Roko muzika yra būdinga ir suvokiama visoms visaginiečių tautoms, kastoms, amžiaus grupėms, o jei stambiau – net augančiai jame ketvirtai kartai ir miesto pirmeiviams su „Mašina vremeni“ ar Cojumi. Įdomi kultūrinė – sociologinė, bangomis beatsigaunanti miesto savybė. Pagal tautybę susivienyti neišeina, nes tautybių daug ir net Rusijos Sibiras dainuoja kitaip nei Kaliningradas... Roką dainuoja ir buvęs savivaldybės administracijos direktorius Alikas Milko. Čia iškyla ir Piščikų šeimos fenomenas. Jie ne tik grojimo stiliumi, bet ir dainų tekstų vertimais į esperanto kalbą vienijo daug visaginiečių.
Bibliotekoje vykusiame pokalbyje pasaulinę roko muzikos tradiciją labai puikiai, paruošusi net dvikalbę paskaitą, pristatė muzikos istorijos specialistė Raisa Markevič. Paskaita buvo iliustruota vaizdine ir muzikine medžiaga, kurią pateikti jai talkino Ganna Dzyuban. „Pabraidėme“ po pirmąsias roko muzikos sales, įvertinome pirmųjų atlikėjų savitumą. Buvo puiku prisiminti senus laikus, tiems, kas Lietuvoje gimė apie 1960 m., nes jų aplinka buvo „prisotinta“ roko muzikos, roko muzikos plokštelės buvo spekuliacijos objektas, muzikinės mados avangardo išraiška. Kaip renginio organizatorė, muzikos istorikei galiu tik palinkėti atrasti roko pradžią Lietuvoje su muzikos stebuklu Antanėliu ir kitais. Manau, kad puikiosios paskaitos autorė įvertino mūsų norą ir galimybes organizuoti muzikinės pakraipos renginius bibliotekoje ir tai netaps mūsų paskutiniu susitikimu. Šis stilius, kaip sentimentas, įdomus daugeliui ir vėl grįžta į „madą“.
Po ramios paskaitos sekė unikalios Piščikų šeimos pristatymas. Įdomi pati šių žmonių pradžia Visagine. Šeimos vadybininkė Jelena savo senelį kildina iš Estijos. Jis – porevoliucinis tremtinys į Sibirą. Vėliau ryškiaspalvė slavaitė apsuko jam galvą ir atsirado Rusijoje nauja šeima. Dar vėliau įsiliejo ir ukrainietiško kraujo. Jelena vyko į Pabaltijyje vykusias statybas, nes vis arčiau genties. Pabaltijis didelis... taip ir liko Visagine. Ji – profesionali muzikė. Vyras Edvardas jai nelaimingai, o gal kaip tik laimingai lemtingai pakišo koją... Jau Visagine gimė nauja šeima. Edvardas iš kito Lietuvos etninio regiono, teko ir miškininku pabūti, bet nugalėjo žmona. Jauna šeima grojo ir šeimos šventėse, ir renginiuose, o labiausiai nustebau, kad kai nebuvo bažnyčios Jelena net katalikų parapijos pamaldose grojo... Darbavosi ir Ignalinoje, bet nenuostabu – tuomet buvo vienas rajonas. Didelis šeimos nuopelnas, kad dirbant Vaikų kūrybos namuose įkūrė įrašų studiją. Be įvairių mokymų ir komercinio įrašų fiksavimo, jiems galima padėkoti, kad atsirado ir Visagine Tradicinio muzikavimo kursuose buvusio unikalaus cimbolų korifėjaus – dėdės Jono (Lechovicko) nuo Mielagėnų muzikavimo įrašas. Tai labai vertinga. Pati šeima bendradarbiavo ir su Daugpilio radijumi, grojo televizijos konkursuose, Country festivaliuose, kituose koncertuose su savo grupe „Asorti“. „Asorti“ pasivadino ne vien dėl tautinio ansamblio sudėties margumyno, bet ir dėl atliekamų muzikos stilių įvairovės. Juokaudami sakė, kad Visagino rokeriai popso groti negali, o jie – gali. Muzikavimas – jų gyvenimo būdas. Kuomet atsirado sūnus – mažasis Edgaras – jie dirbo „Vilkaragio“ restorane. Netoliese esančiuose namuose palikdavo vaiką įjungę televizorių ir liepdavo eiti miegoti po animacinių filmų žiūrėjimo. Iš restorano per pertraukas bėgdavo žiūrėti ar namie ramu vienatiniui... Kažin kaip vaikų priežiūra dabar tai įvertintų? Užaugo nerealiai muzikalus berniukas. Regis be jokių paslėptų kompleksų. Piščikų šeimai sunku kalbėti viena kryptimi, nes į atminimus, kurie begaliniai, vis įsilieja nauji upeliukai. Dar nepakalbinti kultūros metraštininkai.
Jų kūrybiniame kelyje atsirado ir esperanto kalba. Vykdavo jos mokymo kursai, visi jie didžiavosi esperantininkų klubo pirmininko Povilo Jegorovo darbu. Per klubų susitikimus Piščikų šeima ruošdavo koncertines programas, versdavo lietuvių liaudies, roko ir kitas dainas į esperanto kalbą ir jas atlikdavo. Tolesnei jų muzikinei karjerai tai turėjo didelės įtakos, nes su savo esperanto programa dalyvavo Kinijoje ir daugybėje kitų tolimojo ir artimojo užsienio šalių su didžiausiu pasisekimu. Buvo gerbiami karalių ir kitų didžiūnų, turi net knygą iš Kinijos kur yra įamžinti. Ja žadėjo pasidalinti su bibliotekos kraštotyros skyriumi. Apie jų viešnagę Kinijoje yra trumputis filmukas, įgarsintas mamos Jelenos sukurta muzika. Visagine vyko esperantininkų kalbos šimtmečio minėjimas su visos respublikos aktyvu. Viskas vyko labai sėkmingai. Keletą metų po to jų pirmininkas P. Jegorovas buvo įvertintas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos apdovanojimu. Tai puiki proga pagalvoti apie tai – kodėl ne Kultūros ar Švietimo? Negi iš tikro esperanto kalbą prie Vištyčio ežero kūręs Zamenhofas ją kūrė kaip masonerijos ryšio priemonę? Nejau tai, kad net sovietmečiu jos nedraudė, įtvirtina ją kaip diplomatinę priemonę? Muzikuojančių Piščikų šeima į tai žiūri paprasčiau. Kalba kuria galimybes keliauti, koncertuoti, būti pagerbtiems ir gerbti kitus.
Muzikos apsupty augęs sūnus Edgaras tapo gitaros virtuozu, nors mokykloje mokėsi groti smuiku. Tobulybei ribų nėra. Jis turi savo mokinių ir labai jais džiaugiasi, tikisi, kad jie grįš į Visaginą. Pats Lietuvos padangėje daro stebuklus. Šiaip verčiasi kaip laisvai samdomas muzikantas, t.y. įvairios grupės pasikviečia jį koncertuoti. Sakė, kad Lietuvoje yra grojęs su visais „asais“. Išdrįsus paklausti kaip jis atsidūrė kontraversiškai vertinamo Sel‘o grupėje. Atsakė tradiciškai santūriai – pakvietė. Tikiuosi, kad jo neįžeisiu pasakydama, jos šį dainininką jis vertina gan skeptiškai – labiausiai nesubalansuotas iš visų jo sutiktų.... Paklaustas ar Visagine jam neankšta, sakė, kad aplinka – didžiulis pliusas, o atstumas iki Vilniaus – niekinis. Į visus koncertus, kur yra pakviestas, nuvyksta iš čia ir taip išvengia brangaus buto ir pragyvenimo, nuolat supančio triukšmo. Kuomet buvo filmuojamas „Super miestas“ žavėjomės jo multiinstrumentiškumu, bet laidos kūrėjai stebėjosi, kodėl Sepa (toks jo kūrybinis slapyvardis) toks nekalbus. Jis – žavus roko tradicijos tęsėjas Visagine. Tradicijas ima iš tėvų, o moderną atneša jiems, todėl muzikinė įranga visad šiuolaikinė. Šeimoje kiekvienas turi savo funkcijas. Mama – klavišiniai ir įvairių smagių specializacijų kūrėja, tėtis – aparatūros techninė priežiūra, o jis – kompiuterinė ir visokia kitokia skaitmeninė dalis bei puikus instrumento galimybių pateikimas. Šiaip jis gailisi, kad Lietuva kiek per maža muzikos žvaigždynui atsirasti, konkuruoti ir išryškinti geriausius. Bene svarbiausia renginių organizatoriams atsiminti jo žodžius: Lietuvoje ieškoma ne kaip gros, o kas gros viename ar kitame renginyje. Pinigai itin svarbi dalis organizatoriams, o geram muzikantui nusipiginti nesinori, klausytojų muzikinis skonis, reiklumas muzikuojančiam „pigiuose‘ renginiuose žiauriai prastėja...
Ir tėvo, ir sūnaus rankos tiesiog prilipusios prie instrumento. Jei nesuranda kokio žodžio, kuriuo įvardijamas koks atsakymo reikalaujantis dalykas – griebiasi instrumento ir tai iliustruoja... Įdomiai esperantiškai skamba jau vien „Ant kalno mūrai“, o kur dar kita... Mamai vadybininkei vien muzikos neužtenka. Ji velia, siuva, o įdomiausi jos nuotraukose išbaigtai, tobulai atrodantys keramikos darbai. Kaip ji suspėja? Nežinia. Artimiausiu metu jos darbus galėsime įvertinti bibliotekoje, parodoje. Jų šeima - tiesiog lobis, pasislėpęs tarp žalio miestelio šakų. Na, o dabar garsusis Sepa pradeda naują projektą „Ei, ar tu girdi“ ir kviečia tapti jo dalimi internete.
Kaip ir dera renginyje, kuriame buvo jauku, kuriame išgirsta daug naujienų – iš bibliotekos direktorės rankų pasipylė gėlės, maloniai besišypsodamos tiems, kurie neužilgo minėjo Muzikos dieną.
Dalia Savickaitė
Komentarai
{{msg}}