Svetainės struktūra Versija neįgaliems
lt
en ru

Šventinė konferencija „Visagino biblioteka vakar, šiandien, rytoj“

Jauniausias Lietuvos miestas Visaginas kurtis pradėjo. 1975 m. kaip IAE statytojų ir juos aptarnaujančiųjų gyvenvietė. Rugpjūčio 10 d. jėgainės statybininkai atgabeno ir prie pirmųjų daugiabučių namų pastatė didžiulį riedulį, kurio kontūrai priminė Lietuvą. Šis riedulys tapo „kertiniu“ miesto akmeniu, o diena, kai jis čia buvo pastatytas, paskelbta miesto gimimo diena (2020 m. – 45). Praėjus vos 4 metams tuometinės Sniečkaus gyvenvietės LDT Vykdomojo komiteto laikinai skirtose patalpose Parko g. 17, 1979 m. balandžio 1-ąją duris atvėrė biblioteka, kurioje pradėjo dirbti 2 darbuotojos: vedėja Janina Garbonienė ir bibliotekininkė Birutė Krūminienė. Jai buvo perduotas Ignalinos r. kaimo Zelionkos bibliotekos knygų fondas. Tai liudija, kad buvo didžiulis poreikis, nes suvažiavusi didmiesčių techninė inteligentija skaitė daug ir brandžius kūrinius. Šių metų lapkričio 29-ąją buvo minimi bibliotekos veiklos 40-ieji metai. Už sprendimo priėmimą atidaryti filialą tuometiniame Sniečkuje, tądien vykusios šventinės konferencijos metu, susirinkusieji padėkos plojimais palydėjo linkėjimus „motininės“ Ignalinos r. savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojams, kuriuos atstovavo direktorės pavaduotoja Vida Sekonienė.
Šio rašinio autorei teko organizuoti renginį. Labai norėjosi, kad tai nebūtų vien iškilmės ar saldėsiais pasipuošę žodžiai, o juo labiau – renginys neįgytų trafaretinės formos. Pradėjome kraštotyros salėje šeimininkės – direktorės Dalios Sargūnienės – svečių sutikimo žodžiais, o juos ji keitė į šventę lydinčias dovanas... Vėliau ji visus palydėjo į vaikų sektorių. Pristačiau ką tik baigtą vykdyti, dalinai LKT remtą projektą „Išmintingosios gervės sala Visagine – vaikams, jaunimui ir jų draugams“. Pasidžiaugę pasaka apie lapės ir gervės vaišes, inspiravusia projektą, džiaugėmės ir LKT skirta suma – 1930,00 Eur – jo įgyvendinimui. Ypatingai malonu prisiminti projekto savanorius A.Andrijauskienę, G.Charbediją, N.Kliučinskienę, S.Starinskają M.Ščerbakovą iš Visagino,  J.Barzdėną ir M.Ilčiauską iš Valstybinės urėdijos Ignalinos skyriaus, rašytojo S.Paltanavičiaus susitikimo metu pasakytus žodžius apie eksponuojamą gervę, avinčią batukus, jo kvietimą leisti vaikams fantazuoti ir kartu su jais „užaugti“ miesto heraldikai. Apie pasaulio ir Visagino savivaldybės heraldiką, herbe esančią gervę pasakojo VU Istorijos fakulteto prodekanė dr. Loreta Skurvydaitė, vykdyto projekto edukacijos meno, gamtos ir heraldikos kryptis pristatė mūsų savanorė N.Kliučinskienė. Miesto politikai nuolat minėjo šios renginio dalies naudą, kasdienoje naudingus heraldikos formavimo ypatumus. Šventės gausmo lydima paskaita, sukvietusi daug „netipinių“ svečių į biblioteką, buvo savalaikė. Juolab, kad ir bibliotekos logotipas atitinka reikalavimus – iš knygos išskrenda herbe sukaustyta gervė... Belieka pasidžiaugti Kultūros tarybos sprendimu remti tolygią regionų kultūrinę raidą, kuri suteikia daug paskatų veikti.
Po keleto minučių jau rinkomės Komunikacijų salėje. Nerealu, labai džiugu ir oru, kad renginyje apsilankė abiejų Visagino gausiųjų religinių bendruomenių – katalikų ir pravoslavų – šventikai Vidmantas Rudokas ir Josifas Zateišvilis. Tai ne atsitiktinė viešnagė. Biblija iš pradžių vadinti įvairių redakcijų „knygų“ (graikiškai biblia) rinkiniai iš Palestinos ir Artimųjų Rytų regiono, sukurti maždaug 1200 metų laikotarpiu ir kanonizuoti judėjų bei krikščionių. Knygos buvo parašytos įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, gana nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Biblioteka (gr. bibliotheke < biblio- + theke - saugykla; bibl'oteka). Bendra šaknis mus vienija esmėje. Šis žodis angliškai, latviškai, lenkiškai ir kitose kalbose, kurios girdisi mūsų mieste, skamba vienodai. Iki šių dienų paslaptingiausia - Vatikano biblioteka... ir mes dar daug kam neatrasta žemė... Šventose ir kitose knygose surašyta gyvenimo patirtis. Mes esame knygų saugykla - biblioteka, sauganti žmonijos išmintį, ją skleidžianti ir tikintiems, ir netikintiems. Taip formuojamos žmonijos vertybės. Tą vakarą skambėjęs išminties kupinas, kiekvieno širdį palietęs garbiojo Tėvo Josifo žodis, rašytinio žodžio reikšmė įgavo sakralesnį turinį, o klebono V.Rudoko studija apie „Išminties knygą“ vedė gyvenimo prasmės pažinimo keliais.
Ruošiantis bibliotekos veiklos 40-mečio paminėjimo šventei buvo paskambinta Petrui Zurliui, kuris tuo lemtinguoju sprendimo priėmimo metu dirbo Ignalinos centrinės bibliotekos direktoriumi (iki Nepriklausomybės gyvenvietė buvo pavaldi Ignalinai). P.Zurlį daugelis iš mūsų pamena kaip ilgametį Vilniaus viešosios A.Mickevičiaus bibliotekos direktorių. Tik neseniai jis paliko pareigas, bet nenuilstamai veikia koordinuodamas regioninių bibliotekų žygius. Mums šventą jubiliejaus dieną jis su jais dirbo Birštone, bet mums papasakojo labai daug istorinių niuansų, vardijo tuomet dirbusius žmones ir prašė perduoti visiems nuoširdžius sveikinimus turint tokį svarbų objektą, dėkojo dirbusiems, skatino mus ir valdančiuosius nenurimti ieškant naujų veiklos formų. Bet geriausias senaties liudytojas – to laikmečio darbuotojas. Jiems atstovavo Marytė Vaickuvienė, stebėjusi šį procesą ir kaip Ignalinos darbuotoja, ir, atidarius filialą Visagine, į kolektyvą įsijungusią vos po keleto metų. Jos pasakojimas liudijo daug bibliotekos vakardienos sociokultūrinių momentų ir baigėsi viltingai linkint pagaliau turėti centrinę ar viešąją miesto biblioteką su filialais, kuri nenusileistų apskrities lygiui ir savo erdvėmis kviestų į veiklas įsijungti naujus skaitytojus.
Dabartis. Atgavus nepriklausomybę buvo įkurta Visagino savivaldybė, suteiktos miesto teisės. 1992 m. rugsėjo 22 d. LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu suteiktas Visagino pavadinimas: taip buvo vadinamas vienas iš kaimų, stovėjusių šioje vietoje iki juos griaunant ir statant miestą. Iki šių dienų biblioteka dirba „perimtų“ atsiskyrus nuo Ignalinos filialų sąlygomis. Tai nedaro garbės nei miestui, nei profesijos prestižui. Prasminga naujojo mero Erlando Galaguzo kalba apie Berlyne regėtą paminklą knygoms, apie tuščias lentynas ir istorijos eigoje siautusį knygų deginimą, apie žmones, nemėgstančius knygų ir neturinčių pomėgio skaityti, kuris paverčia juos žvėrimis, sukrėtė daugelį. Meras E.Galaguzas, lydimas vicemerės Aleksandros Grigienės, prieš įteikdamas nusipelniusiems bibliotekininkams aukščiausio lygio Padėkos raštus sakė, kad jau vyksta konkrečios kalbos su ministerijomis, aptariami konkretūs projektai. Visi žiną, kad tai ilgas procesas, bet jis viliasi, kad gal ir ne per jo pirmos kadencijos metus, bet bus Visagine – išmaniu save vadinančiame mieste - nauja, moderni biblioteka. Reikia tik džiaugtis, kad jo Padėka papuošė ir bibliotekos esmės, kryptingumo, turtingumo, o mūsų atveju ir daugiatautiškumo kūrėjos, kukliosios, kasdienoje pranykstančios Komplektavimo skyriaus vedėjos Laimutės Čivilienės rankas. Aukščiausią miesto valdžią, išsakęs savo nesupratimą dėl kai kurių bibliotekininkų reakcijų pertvarkos klausimais, antrino savo Padėkas įteikdamas administracijos direktorius Virginijus Andrius Bukauskas. Jis taip pat kalbėjo apie konkrečią, šviesią ateitį. Apie „išmelstąją” vietą naujai bibliotekai kalbėjo Švietimo, kultūros, sporto ir valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vedėja Asta Sieliūnienė. Patirtimi, kaip sukuriamos tokios įstabios, lankytojui ir bibliotekininkų darbams, kuriuos amerikiečiai surašė į 58 lapus, patalpos, pasidalijo Zarasų VB direktorė Danutė Karlienė ir ignalinietė V. Sekonienė. Abi lyg susitarusios kartojo, kad tai asmeninių bibliotekininkų pozicijų, geranoriškumo ir inteligentiškumo klausimai. Savo nuomones išsakė tarybos nariai Aurimas Gudas, Zinaida Tresnickaja, vaikų darželių darbuotojų nuomonę apie bibliotekos reikalingumą pristatė Elena Čekienė. Vienbalsiai kartota, kad Visaginui verkiamai reikia naujos bibliotekos ir kad Lietuvos ateitis prasideda nuo bibliotekininkų sugebėjimo išmokyti vaikus pamilti skaitymą.
Džiugu, kad Aukštaitijos etninio regiono globos tarybos pirmininkė Zita Mackevičienė iš Utenos matė reikalingu perduoti per šios tarybos narę A.Sieliūnienę Padėkos raštą Visagino bibliografei, kraštotyrininkei Janinai Černiauskaitei: ji kaupia sociokultūrinę informaciją ir skleidžia ją vietos ir pasaulio bendruomenei. Ta proga pademonstravau Aukštaitijos etninio regiono vėliavą, kurios simboliai nesikerta su tradicinės heraldikos kūrimu, informavau, kad ją įsigyti galima kreipiantis į V.Vasiliauskaitę Panevėžio viešojoje bibliotekoje, nes ji yra šio regiono tarybos atsakingoji sekretorė. Savivaldybės administracija apsidžiaugė, kad dabar turės prasmingą dovaną ir kultūros, ir švietimo įstaigoms, ir meno kolektyvams. Mes – Aukštaitijos dalis, nors daug kam ir nelabai suprantama...
Direktorės sveikinimai darbuotojams ir Padėka antrajai, iki šiolei skaitančiai šios bibliotekos skaitytojai Valentinai Legostaj, darbuotojų sveikinimai direktorei D. Sargūnienei, apsikabinimai, jaukūs pokalbiai ir renginį edukatyviai užbaigę „Nalšios“ ansamblio romansistai, pristatę Vilnijos krašto muzikavimo tradicijas ir mūsų artimo kaimyno P.Širvio kūrybą, skambančią muzikoje... jauku ir miela. Dalį žiūrovų „išsivedė“ triukšmo aidai nuo tą vakarą Visagine besiruošiančios įsižiebti eglutės, bet ansamblio vadovei Audronei Vakarinienei, žiūrint į bibliotekininkus, kurie jautriai išgyveno jos muzikavimą savo darbinio jubiliejaus fone, lyg ir nesvarbu tapo, kad gruodžio 30 d. jos kolektyvas ruošėsi švęsti savo 35-as įkūrimo metines... Padovanoję edukacinės programos ženklą – mėlyno popieriaus sulankstytą gervę – dirbame toliau ir laukiame patalpų išmanaus miesto, kuriame gyvena 18 000 žmonių, bibliotekai.

Dalia Savickaitė

Šventės akimirkos


Komentarai

Vardas
El. paštas
Komentaras
Apsaugos kodas

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.name}} {{comment.time | u2date : 'yyyy-MM-dd'}}
{{comment.comment}}

Aktualios rubrikos

Visagino savivaldybė. Visos teisės saugomos © 2018 Sprendimas: UAB "Fresh Media"